„Eurostat“ tyrimas nustatė, kad net 58 proc. Lietuvos mokslininkų ir inžinierių sudaro moterys. Po 2019 m. atlikto STRATA tyrimo paaiškėjo, kad daugelį doktorantūros studentų ir absolventų taip pat sudaro moterys. Atrodytų galima tik pasidžiaugti Lietuvos pasiekimais. Visgi yra ir kita medalio pusė, kurią parodo minėtas STRATA tyrimas. Deja, neretai moterys akademinėje srityje užima žemesnes pareigas ir gauna mažesnes pajamas. Jos dažniau baigia doktorantūrą vyresnės nei 31 m. ir pastebima tendencija, kad jų karjera ir pajamos nekinta arba auga gerokai lėčiau. Pakanka pažvelgti į Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo sudėtį, deja, ir iki šiol akademijai nėra vadovavusi nė viena moteris. Ar šią situaciją pakeis dabartiniai 58 proc. mokslininkių?
Dabartinei susidariusiai situacijai turime keletą priežasčių. Pirmiausia, nepalankus visuomenės požiūris, kuris neretai kaltina, o ne palaiko. Dažnas vyras bendrą buitį suvokia kaip pagalbą moteriai, o ne kaip lygiavertišką darbą. Kitas faktorius – motinystė ir vaiko priežiūros atostogos. Universitetai bei institucijos stokoja infrastruktūros, o doktorantų ir jaunųjų mokslininkų pajamos vos padengia išlaidas auklei. Nusprendusi neimti motinystės atostogų ir skirdama mažiau laiko buičiai, mokslininkė neretai bus palaikyta karjeriste. O pasirinkusi priešingai, pasmerks save prarasti mokslinį pagreitį, įdirbį ir įgūdžius. Bandančios atrasti aukso vidurį, neretai vysto ir migdo vaikus tarp knygų ir mikroskopų, o kartais ir ant jų. Jos pasirenka dalyvauti darbo susitikimuose, kol auklė lauke stumdo vežimėlį. Kartais nubraukia ašarą, kad nespėjo išgirsti pirmųjų vaiko žodžių. O dažniausiai girdi: „Kai viską pasidarysi, gali eiti į tą savo mokslą“. Kol mamos mokslininkės stengiasi visur suspėti, vyrai įgyja didesnį pagreitį, sėkmingai kopia karjeros laiptais ir turi galimybę gauti Nobelio premiją.
Diskusiją apie lygias teises reikėtų pradėti ne nuo lyčių kvotų, o nuo lankstesnio požiūrio bei palankios terpės darbui ir asmeniniam augimui sukūrimo kiekvienai asmenybei, visuomenės ir artimųjų paramos ir supratingumo. Įsteigti vaikų priežiūros įstaigas universitetų miesteliuose, o pagaliau – tėvų kambarius akademinėse institucijose, ne „mamos ir vaiko“, bet tėvų. Elementarūs ir puikiai įgyvendinti sprendimai jau seniai veikia versle, bet kodėl ne mūsų šalies prestižinėse mokslo įstaigose? Reta jų turi kūdikių pervystymo stalą, kurį atrandame daugelyje prekybos centrų.
Kūrybingoms ir veržlioms moterims moksle viskas įmanoma. Galime tik įsivaizduoti, kiek pasiektų mūsų šalis, jei moterys neturėtų visiems įtikti bei papildomai mokėti už tai, kad nori daugiau pasiekti.
Comentarios