Odė disertacijai

 

Kai pirmą kartą išgirdau aš Tavo vardą,

Maniau – esu Tavęs nevertas.

Tad iš pradžių tik tyliai, mintyse, apie Tave svajojau,

Ir net nepastebėjau, kaip Tavim susiviliojau.


Žvalgiausi į kitas, norėdamas atrast panašią,

Bet kiekvienoj iš jų mačiau tik dalelytę Tavo mažą.

Ne kartą puoliau neviltin aš dėl Tavęs didžiausion,

Norėjos man Tave palikt, bet meilė juk neklausia –

Kas dieną vis labiau aš prie Tavęs prisirišau,

Ir net naktim miegoti vienas be Tavęs nėjau...


Aš dėl Tavęs atsisakiau pasaulio viso, o Brangioji,

Mintis tu užvaldei manas, todėl kasnakt aš vien Tave sapnuoju...

Tikiu, kad su Tavim kartu mes galim daug pasiekti,

Pakeisim puslapius istorijos ir dar ne tiek.

Ak, kaip karštai svajoju, kad tu būtum mano tobulybė...

Tokia, kokios pasaulis šis dar niekad neišvydo...


Tačiau galiausiai man tapai miela tokia, kokia esi...

O, mano Disertacija, brangi!